Pamenu, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasistačiusi prieš visą klasę pisdavo protą vakar valgiusiusiems česnakų. O tuomet mes namuose neturėjome net šuns – tik dachują knygų, duonos, sviesto, druskos ir česnakų. Per dieną suvarydavau po knygą, o sumuštinių dar daugiau. Nuo to laiko nevirškinu viešų akistatų, švelnios literatūros ir džiovintų akiniuotųjų medūzų.
Šūdų Kultas
Nepatinka? EMIGRUOK
Automobilius be saiko saugantys žmonės
Kadangi balkono oras rūkorių nelepina, o stogas neleidžia atsitiesti ir įkvėpti per amžius laikinų statybų gaivaus vėjo pilna krūtine ir po viso to neapsikosėti kraujais, tai išėjau rūkyti prie laiptinės.
Po paskutinio viskio žygio buvau mėlynakis piratų vienuolis, atsakingai mėginantis keisti gyvenimą (konfucijaus principais atstatinėjau iššvaistytą energiją), todėl pamuštą akį nuo negero žvilgsnio slėpiau kapišono šešėlio pavėsyje, tuo pačiu ieškodamas energingos aukos.
Telefonas rodė minus šešiolika lyg numerį ant buto durų, kurio nuo lytėjimui jautraus ekrano niekaip nepavyko nugramdyti iki kaulo pamėlusiu nagu. Traukiau geltonas nikotino gyvates pasisriūbčiodamas, mindžiojau ratais stangriai gurgždžiantį, išsilaikiusį kaip briuso vilio veidas, dulkiną sniegą.
Be manęs po kiemą trainiojosi žmogus, protarpiais paskersakiuodamas lyg ketintų Kalėdoms apipjaustyti mano kapucino apyvarpę. Supratau, kad žmogus nepasitiki manimi, o gal norėtų kažką užginto pasiimti iš savo automobilio bagažinės, o gal laukia pas draugę užsipliurpusios savo bobos. Galbūt aš klydau, nes jis viso labo atvyko lyg tarpininkas pagal gautą mielosios sms’ą “pasakysi, kad nuo manęs ir Dalė tau paduos riešutų sėklas”. Vienas dievas težino ko jis čia trynėsi, nes bent jau “riešutų sėklos” tai skamba neįprastai tiek, kiek lyg jos nebūtų tie patys paprasčiausi valgomi riešutai. Tačiau, riešutų dantyse jis neturėjo, o pamėlusiomis lūpomis jų kevalų nesėjo sniege vartydamas liežuvį. Paprasčiausiai, mes vienas kitu labai nepasitikėjome. Nepasitikėjome tiek, kiek gali nepasitikėti pirmą kartą vienas kitą be jokio reikalo netyčia susitikę žmonės.
Jaučiau savo pranašumą, nes buvau beveik namie. O gal ir jis jautėsi pranašesnis, nes čia buvo jo automobilis ir gal netgi jo kiemas, bet aš jo nepažįstu. Bybis žino.
Traukdamas dūmą čirpiau lyg skėrys iš pasitenkinimo, mat man gyvybiškai trūko paprasčiausios žmogiškos kažkieno energijos, kurią be jokio sąžinės graužimo ketinau atstatyti iš netyčinio žmogaus, kuris įklimpo savo galvoje paspestuose automobilio saugojimo spąstuose nuo mano pamėlusios akies. Nusprendžiau jį iščiulpti iki filtro, todėl parūkęs vieną – sekančią susisukau.
Nauja religija
Vartotojau mūsų, kuris esi ant žemės – šventyklų daug, o dievas vienas.
Kasdienės mūsų mišrainės su majonezu duok mums šiandien supuvusios, praplautos ir su pelėsiais,
Sveika Maksima, degtinės pilnoji, numalšink troškulį ir tegul bus pagarbintas tavo Alaus Bambalis.
Iki, rimi ir sudiev – tai vyksta jau dešimt metų ir nesibaigs, kol nesibaigs litai.
Skursk, užsipisk, numirk.
Te lengva bus tavo piniginė picų žemėje.
NORFEN.
Sustojusio alaus laikas
Prie ankstyvų pietų stalo šnekučiavomės su Hobiu Mobiu. Turiu pasakyti, kad labai karmelitiškai kuklus tai buvo stalas: juda duona, guli sviestas ir stovi alus. Alus jau buvo netgi pasibaigęs, o sprangi duona muistėsi ir nenorėjo lysti, nors Hobis lyg paskutinis lenkas, stengdamasis nepalikti nei vienos kiauros skylutės, ramindamas galėjo valandomis glostyti peiliu jai šonus lygindamas sviestą. Matyt įsivaizdavo, kad švelniai skuta gyvą žuvį.
Svaikčiojau kažkokią istoriją apie reflektoriumą, kur ant stalo trūko tik kaukolės ir pamaldumo, o mus kasdienė rutina padarė sienų krucifiksais, kad nesigauna rankomis pasiekti maisto.
Hobis tėškė riekę ant lėkštutės – baigta. Tuo metu lyg suopis iš palubės į sviestą įklimpo karališka detalė – mėlyna veidrodinė musė. Kadangi buvom nepakankamai blogai apduję, tad nelaukę susižvalgėm ir girgždindami surūdijusiomis vinimis iš kojų, pasinaudojom trumpu iš sumuštinio dėsnio gautu momentu ir ant grindų palaidojome prabangą kulnais sutraiškydami juodą karsto dangtį.
Kas Lietuvoje yra belekas?
Sapnavau, kad kiaurą naktį dariau sąrašą “Kas Lietuvoje yra belekas”, o į apdovanojimų ceremoniją prezidentė tą sąrašą pamiršo pasiimti. Akis varto “Ką dabar daryti? Ką dabar daryti?”. O ką tu čia padarysi, jeigu dievas kvailiams davė rinkimų balsą? Nesinervink, važiuok namo, pailsėk ir pamiršk. Paskui nebeužmigau.
Ketvirtoji nemiga
Tryniausi gatvėmis ir nemokėjau eidamas užmigti kaip girtas Aido tėvas, kol galų gale miegas nugalėjo. Tikriausiai prieš save turėjau dėl to sudegti, bet gėdos neturėjau. Susiradau po medžiais malkų prikrautą sunkvežimį, įsilipau, dar porą kartų parūkiau prieš miegą ir atsibudau žvalus kaip Sovijus iš ryto dausose.
Šiluminis smūgis
Sapnavau, kad kažkokie visuotiniai naktiniai budėjimai. Visi geria čefyrą, rūko makaronus. Siaubingai užsimaniau šikti, atsitūpiau už tanko. Danguje iš kanalizacijos išlindo rusas su dredų šalmu. Paklausė ką aš sau manau ir kodėl bandau apšikti šventą okupantų tanką. Paklausiau jo “o tai čia ne latvių tankas?”. Jis pradėjo mėtyti iš trečios juostos konservų, aš pasibaidžiau ir lyg antis nukrypavau palengva drabstydamas ant mūsų laisvės.
Giminaičiai
Sapnavau, kad skambina į duris. Paskutiniu metu iš tiesų laukiu, kol kas paskambins į duris. Sapnas tikras. Nueinu atidaryti. Per slenkstį žengia giminaičiai. Prašau nenusiauti batų. Ne, ne, taip, taip – nenusiausim, mes labai trumpam. Giminaičių pilnas kambarys, nebetelpa ant sofų. Man suktis pradeda galva, atsisėdu krisdamas tarp jų. Tada pamatau, kad kambaryje nieko nėra. Suprantu, kad svečiai pasislėpė mano galvoje. Nustoju laukti skambučio į duris ir nenustoju nerimauti kada svečiai išeis.
Naktinė medžioklė su varovais
Atsikėliau vidurnaktį ir išėjau pasivaikščioti. Ilgai netrukau. Sugrįžau greitai. Jeigu būtų kas paklausęs, kur buvau, būčiau atsakęs graikiškai užtikrintai per amžius. Buvau išėjęs pamankštinti arbaletą, nes kieme aukštai ant namo stogo pora erelių susisuko lizdą. Tikriausiai rengėsi perėti. Keista, bet jaučiau, kad jų kiaušiniai pūna.
Keletas įtempimų – arbaletas veikė puikiai. Prarūgę strėlės skrido, pataikė ir lizde ištiško. Palikau jas džiūti. Nemigos vargus akimirksniu išsklaidė vėjas, nusinešdamas iš dabarties į nerimą sukėlusį vakarykštį tolimą namų skambutį. Šešėliai susitraukė, šviesa akis užliejo. Nesidrovėdamas baidyti žvėris, garsiai seiles nurijau ir gurktelėjau. Žinojau, kad gyvenimas pradėjo griūti, o šventa Trejybė namuose saugi nuo pat gimimo, kaip smūgis sumažėjo, nutrūko ir pažiro.
Reikėjo kuo greičiau prasukti sunkiai slenkančias rodykles, kad nebelaukti, kur dingo išėję parnešti pieno ir laikrodžius pametę provincijos varovai. Todėl nusprendžiau, ilgai nelaukti, o jau kitą dieną pradėti statyti kilpas iš ispanijos parskraidintiems zuikiams.
Rudasis puslapis – Rugiaveidės klausk drąsiai
Atėjo pavasaris. Visos bobos išsiskuta pažastis, nusigeni kojų dyglius, užsideda naują bliuskę, kurią tipo „pirkau čia žiemą per išpardavimą, bet gi nebuvo kada užsidėti“ o gudresnės ir pyzdą nusiskuta. Atseit čiuvą susiras taip greičiau ant pavasario. Bet kaip nėra to čiuvo taip nėra. Spėja viskas ataugt, bliuskutės pažąstys nusibaltuoja nuo deziko ir reikalai kaip stovi vietoj taip stovi.
Taigi, kad stovėtų ne tik vietoj o ir makaluotų – skelbiu įstabią naujieną: RUGIAVEIDĖS KLAUSK DRĄSIAI. Rašykite mielieji man savo svajones ir klausimus o aš jums atsiųsiu patarimą – ką daryti šį pavasarį, kad jūsų meilės reikalai pajudėtų teigiama linkme.
Nepasitikėkite savo jėgomis nes gali blogai baigtis. Geriau – pasikliaukite Rugiaveidės ir ji jums padės!
Laiškai laukiami: rugiaveide.ciulpe@gmail.com
Sriuba iš stručio kojų
Kadangi šeimos balius nusimatė solidus, tai ir sriubos užmojis buvo gigantiškas. Buvau pasiųstas mėsos.
-Hmm, sakote, stručio kojų sriubą? Ne, geriau duokite tris širdis ir iešmą. Jūs juk turite iešmų savo fermoje?
Grįžęs pasakiau, kad kojų jie neturi, bet dovanojo man ne savo širdį paskutinę. Taip visiems laikams išsivadavau nuo nerašytos prievolės, kai mano darbas buvo ant dujinės viryklės svilinti vištų kojas, lupti nagus ir skusti žvynus.
Persmeigėme širdį iešmu, kepėme, vartėme, žiūrėjome. Pavalgę sukišome galvas į karštą smėlį ir daugiau prie stalo niekada nebesusitikome.
Dingo šuniukas
Į Senųjų krikščionių sankryžą iššoko žmogus. Palinkęs visu priekiu dairėsi į šalis. Betrūko, kad prisidengtų nuo saulės akis delnais, tačiau buvo susikišęs juos į užpakilines džinsų kišenes. Neužtikrintai mėtydamas kojas, lyg abejotų krypties pasirinkimu, pavandenijusiomis akimis mindžikavo tikrindamas nematomas kūlgrindas. “Dingo šuniukas”, -pamaniau tuomet žingsniuodamas pro šalį saulės apšviestu tuneliu. Nors buvo karšta, žingsniavau kaip arklys pridengtomis akimis po kapišonu. Ėjau į savo laimę ir nesidairiau. Ji, mano manymu buvo kažkur toli. Nors ką gali žinoti, gal ji buvo čia visai šalia. Bet nevertėjo stabtelėti pagalvoti, mat jeigu mano laimė manęs ieškojo, tai reikėjo pakeisti žmones į tuos, kurie neieško šuns.
Vynas baigės – laikas pistis
Susipažinau su tokiu jaunu čiuvakėliu. Fainas toks, mokosi pedagoginiam fiziką, protingas reiškia. Nežinau kuo mane jis patraukė, nes šiaip ir kaimo kažkokio ir pinigų neturi. Net mašinos neturi! O kai buvom tipo jau atseit kavos susitikę tai teko ir pačiai ir už tą kavą susimokėti. Sakė: „Jam stipendiją perves rytoj, tai tada ir pavaišins“.
Antrąją pažinties dieną pakvietė pas save į svečius. Sakė „pažiūrėt filmo“. Tai jau aišku, kad pisimės. Įsimečiau vyno butelį dėl visa ko, jeigu kartais neturėtų. Be alkoholio niekad neaišku kaip čia tą seksą pradėti. Abu žino, kad reikia, bet nei vienas nežino kaip čia labiau „netikėtai“ ir natūraliai… Tai prasideda ten: aš tau už papo, tu man už birkos, tai gal eikim į kambarį? Tai gal lovą pasiklokim? Tada stovi kažkuris nuogu stajaku arba nuoga pyzda, kol kažkuris pakloja ta lovą. Nu, vobšim, chuinia. Tai prisišnioji ir viskas kaip sviestu iškart.
Aišku vyno jis neturėjo. Išgėrėm manąjį. Parūkėm. Parūkėm. Už papo neima. Matau, kad nerimauja, nežino ką daryti, nes kaip ir laikas jau pistis, nes vynas jau baigėsi. Tai aš ant sofkės labiau atsiguliau, pamaniau duosiu namioką čiuvakui. Tada jis sako: „Aš dar prisiminiau, kad šiek tiek brendžio turiu“. Nuotaika iškart abiejų pakilo, nes žinojom bent jau ką veikti. Slapčia abu vylėmės, kad nuo to likučio prisigersim ir lengviau prasidės čia viskas, dėl ko ir susirinkome.
Ir brendis baigėsi. Tada berniukas sako – tai gal einam miegot jau? Aš sakau gerai. Sliūkinam abudu į miegamąjį kambarį. Nėr kaip čia nusirengti vienas prieš kitą, net ir nepatogu. Tada jis pasakė:
- Duoti tau kokią maikę?
Nustembu. Bet sakau duok. Apsirengiam vienas nuo kito skirtinguose kampuose, bet slapčia tycharinam kaip kuris atrodo pusnuogis. Atsigulam šalia. Man jau žvengas imt pradėjo. Galvoju, bene, rimtai čia taip pagulėsim vienas šalia kito. Bet ne ne ne.
Neužtruko ir jaučiu bernaitis ranką ant šlaunies padėjo. Valio – galvoju, pagaliau seksas. Bet tai irgi ten, trynė trynė jis tą putką man, taip pavargau ten vaidinti, kad zajabis, kad papraščiausiai smigau. Kitą dieną pisau nachui iš to pyderastiško nesusipratimo. Jau geriau su senais diedais, jie bent maikės nesiūlo prieš lipant į lovą.
Absoliuto klizma
Sužinojęs, kad visos didžiosios problemos kyla iš nuolatinio mažų dalykų suabsoliutinimo, nieko nelaukęs išsitraukiau “Absoliuto” butelį ant stalo. Nebaigęs barškinti klavišais visko, ką norėjau pasakyti, jau buvau per mažą kapsulės skylutę smegenų pisimo džinui pastatęs klizmą.
Rugiaveidė eina į anglų kalbos kursus
Nusprendė Rugė ateinantį savaitgalį aplankyti užsienietiškus barus. Tokius kaip Prospekto Pub‘as ar Brodvėjus. Bet tam, kad vakaras praeitų sklandžiai užsirašė į anglų kalbos kursus. Nes tie užsienietiški vyrai kažkokie nenormalūs: domisi ten viskuo, klausinėja nesąmonių, pvz ką veikiu, kur dirbu, koks mano hobis, gyvenimo moto (!). Nuo šito klausimo tai net susižvengiau paskutinį kartą. Kas per klausimas – „Wat iz yo motor?“. Klausti moters apie motorą tai nei šis nei tas kažkaip. Bandžiau jam paaiškinti, kad nevairuoju nes dažniausiai būnu išgėrus. Galvojau juokelį čia pavariau, bet žiūriu, kažkaip nepagavo. Poto ėmė kaip pašėlęs kartoti Moto MOTO MOTO!!! Galvojau dalbajobas… arba trumiau tariant DEBAS, jei jau jam motoras kaip MOTAS skamba. Bet dėl visa ko nuėjau palavinti anglų žinių.
Pirmojoje pamokoje dėstytojas liepė namų darbams išsirašyti frazes, kurias dažnai girdi tačiau tiksliai nežinai jų prasmės. Tam Rugiaveidė pasitelkė visagalį Google vertėją.
Dažniausiai Rugės girdimas išsireiškimas buvo Blow Job, bet niekad ir nesumetė ką tai reiškia, o paklausti dažniausiai ir nebespėdavo………..
Išsivertė:
Laiškai iš grafo Kumšties
Geltoni atšvaitai ant džiūvančio asfalto išsikrovė milžiniškomis vitamino D dozėmis. Kiauri batai nustojo švirkšti fontanais, gelbėjimosi titankas naujais kaučiuko padais sureagavo į kreditinį sos minuso signalą ir buvo kažkur pakeliui. Nuotaika lipo kopėčiomis, padavinėdama dar neskaitytas knygas. Užvertęs galvą švilpavau nebe neviltį, o šlapią pavasarinio triumph’o pasijonio voratinklių šokį. Pajaučiau, kad metas atnaujinti sudūlėjusius apatinius ir nuo laiko susitraukusią personalių masturbacijos vaizdinių kolekciją.
Mirė mūza
Mirė mūza ir tik į šermenis susirinkę išgerti svečiai pagaliau sužinojo kaip ji atrodė. Mūza mirė naktį, kai giliai miegojau. Pirmą kartą taip giliai po tuščiai praleistų metų. Norėjau rėkti, kad mano mūza mirė ir kas dabar bus, tačiau nusprendžiau nepripažinti šio fakto. Ryte sėdau į traukinį ramus ir išlipau drauge su atostogautojais kai privažiavome saulėtą ežerą. Kas jau kas, o aš tikrai,žinojau kaip ji atrodė. Neturėjau anei mažiausio noro gedėti lavono, klausydamas lankytojų nosies šniurkščiojimo ir jos augančių nagų traškėjimo. Mūza mirė, tačau ji visada liks man gyva, pakol mirtis mus išskirs.
Lengviausias praradimo jausmas
Būna, kad sėdi sėdi ir staiga prireikia kažkur nueiti, nes netikėtai sugalvoji. Pašoki, o po ketvirto žingsnio suvoki, jog tu jau pjauni grybą skersas. Akyse pritemsta, ranka apgraibomis kaktoj jungiklio ieško. Tuomet, praradęs nuovoką nebeprisimeni kur ėjęs, nes tai lengviausias praradimo jausmas tau atneša iš priekio pasitenkinimą ant lėkštutės.
Gal Kazį dideliu bybiu? (Rugiaveidė ieško vyro III dalis)
Šiandien ėjau kaziuko mugėj pirkti šaukšto. Nachui man tas šaukštas iš tikrųjų, bet visi eina tai ir aš einu. Norėčiau su kokiu biču eiti romantiškai parankėmis susikibus, gal čiulpEnuką nupirktų, gal baronkytę, gal riestainiuką, o gal tušintų kopūstų su kiaulės koja… Bet bičo nėra tai ir riestainiuko nėra. O taip gerai būtų pasimaivyt prieš pažįstamus, kad einu va su bernu ir vargo nematau. Bibis. Ėjau su Vanda. Buvau pasiryžus nusikabinti kokį baronkų pardavėją. Užkalbino tik berniukai apsikarstę savadarbiais atvirukais. Nachui man tokie reikalingi, galvoju. Atvirukus piešia tik lochai, kurie tušint kopūstų nemoka.
Buvo spūstis. Pajaučiau bybį. Atsisukau. O prieš mane vyrutis su barzda. Ant barzdos prikibęs tušintas kopūstas. Man tai pasirodė taip miela, taip vaikiška. Toks mielas žmogutis, galvoju, nebijo būti savimi. Šyptelėjau. Spūstis nejudėjo. Teko jausti jo stačią bybį gana ilgai. Jis buvo įremtas konkrečiai į mane. Nesupykau, tiesą sakant. Dar kartą atsisukau, paklausiau: „Kuo vardu?“. Sako – Kazys. Ir ėmė žvengti. Iš burnos padvelkė kopūstais, kiaulės koja, alumi ir įsisenėjusiu pachmielu. Vaje, koks fainulka… Atsipalaidavo va žmogus po darbo. Aš jam pasakiau, kad mano vardas Auksinis kardas, nors manojo ir neklausė.
O jis supratęs užuominą paėmė mano ranką ir užskišo už kelnių. Nors manęs ir neklausė.
Spūstis nesuvaldomai pajudėjo. Teko traukti ranką lauk. Dingo mano Kaziukas…
Prisiminimui teliko tik kopūstas kapišone ir tas nepakartojamas pojūtis rankoje.